5 klaidos, kurias padariau planuodama savo vestuvių garderobą

Taip, aš žinau, kad vestuvių esmė slypi kur kas giliau, nei vestuvių garderobe. Nuo meilės švytintys žandai, pakylėta nuotaika, malonus šios ypatingos dienos svaigulys, sumišęs su nuoširdžiais susirinkusiųjų sveikinimais, tikrai padaro šią dieną išskirtinę. BET. Jei jau nusprendėte rengti vestuvių šventę ir kviesti į ją svečius, rimtai apgalvokite ir savo vestuvių garderobą. Šios dienos apranga privalo būti dėmesingai apgalvota, ne iš tuštybių mugės perspektyvos, bet dėl to, kad tai, kaip atrodo vestuvių dalyviai, pirmiausia kris visiems į akis, bus įamžinta nuotraukose ir atspindės esminę Jūsų vestuvių mintį. O minčių gali būti įvairių: mes skyrėme savo dienai labai daug dėmesio, pinigų ir laiko; mes labai skubėjome susituokti, tad kaip gavosi, taip; mes stropiai apgalvojome savo vestuvių temą ir mintį… Aš ir mano vyras turėjome šią mintį: mes turėjome ribotą biudžetą, tačiau iš jo buvome pasiruošę išpešti kuo daugiau, skirdami tam laiko ir nervų. Ir tikrai – vestuvės pareikalavo tiek pirmojo, tiek antrųjų.

Išsikėlėme aprangos reikalavimus sau, pamergėms bei pabroliams, vedėjo ir fotografės aprangai. Žemiau išvardinau pagrindinius dalykus, kuriuos keisčiau, jei galėčiau grįžti atgal.

BLOGAI, KRISTINA, BLOGAI…

  1. Išsirinkusi suknelę ir toliau iš inercijos dairiausi į vestuvines sukneles.

Aš visiškai nežinojau, kokios suknelės noriu, tik išsikėliau dvi pagrindines sąlygas – vilkėdama savo suknelę aš privalau jaustis graži ir ypatinga ta prasme, kad suknelė turi atspindėti mane, o ne būti tik princesiškas apdaras akims pritraukti. Antra sąlyga – jaustis su save suknele puikiai, judėti laisvai ir nevaržomai. Tikrai žinojau, kad nuo galvos iki kojų aptempta suknele negalėsiu jaustis patogiai. Tai štai, pagrindiniai du dalykai. Savo suknelės ieškojau daug, pakeliui mačiau suknelių, tarsi atvykusių iš košmaro, ir akimirkai buvau praradusi viltį. Gal mano poreikiai per aukšti? Pagaliau viename iš paskutiniųjų salonų man pasisekė – supratau, kad radau savo suknelę. Gerai, Kristina, gerai! Valio, fejerverkai ir fanfaros! Tuo metu išvykau į užsienį, bet kažkodėl niekaip negalėjau paleisti minčių. Galvoje prasidėjo mini chaosas – bet gal per paprasta suknelė? Ką čia ant jos uždėjus? Lyg liemuo n
e toj vietoj… Internete radau savąją suknelę ir ieškojau idėjų, tame kelyje šiek tiek pasimečiau, radau idealesnių variantų, bet jie man buvo per brangūs. Įsisukau į beprasmišką ratą. Blogai, Kristina, blogai. Atsiminkite – kuo dažniau žiūrite į savo suknelę, tuo didesnė galimybė, kad ji pradės žiūrėti į Jus atgal, sakydama „o gal rimtai tu ne mane
imk?“. Internete rasite visko, o ypatingai – daug nerealių, fantastikos srities galimybių ir įvaizdžių, kurie arba bu
s neįgyvendinami, arba neįperkami, tad neverta gaišti laiko.

Jei išsirinkai suknelę, pajautei, kad tai – tavo suknelė, tai viskas, STOP. Vienas labai svarbus planavimo punktas jau atliktas. Nesisuk jame kaip žiurkėnas savo ratelyje. Atsipalaiduok ir paleisk! Gali ir privalai svarstyti apie konkrečias suknelės detales, plaukų aksesuarus, ausarus, bet nebe narstyti patį suknelės modelį.


KORSETAI IR MORALINIAI SKAUDULIAI

  1. Drįsau leisti sau pagalvoti, kad suknelės detalės nesvarbios.

Taip, tai buvo mano suknelė. Vestuvių dieną aš norėjau atrodyti subtiliai, neperkrautai, neblizgėti kaip turgaus papūga, būti lengva kaip debesėlis. Bet viena suknelės detalė man nedavė ramybės. Nedavė ir viskas, ką nori, tą daryk. Su elementaria kompiuterio programa „Paint“ pripiešdavau tą detalę suknelės nuotraukoje, lyginau prieš ir po, bet puikiai supratau vieną dalyką – ši detalė keičia patį suknelės modelį. Galiausiai pasirodė paprasčiau tiesiog ieškoti kitos, nes siuvėjos tik kraipė galvas. Prašydama, ko noriu savo suknelėje, jau pradėjau jaustis kaip nuotaka-siaubūnė, kuri kimba prie visko. Jau buvau nusprendusi, kad  prašau nesąmonės ir viskas gerai su ta suknele. Bet didžioji nesąmonė buvo kita – galvoti, kad per daug nori dėl savo vestuvinės suknelės. Tai ne gimtadienis, tai ves-tu-vės. Tavo vestuvės. Tu ten turi žibėti ir tai jausti. Todėl, jei tau kažkokia viena uuuuuuuh detalė neleidžia nusiraminti dėl suknelės – ieškok, kas tau ją patobulins, ir rasi. Net mažiausią detalę ĮSAKAU įgyvendinti! Dabar aš jaučiuosi labai laiminga, kad padariau viską tam, kad jausčiausi per savo vestuves tobulai.

Beje, nepasekite mano pėdomis ir būtinai pasimatuokite suknelę, kai Jums ją atiduos pasiaurintą ar patrumpintą. Savo suknelę jau buvau matavusis daug kartų, viskas buvo tiksliai pamatuota ir dvi dienos prieš vestuves atvykau jos atsiimti. Ji atrodė nuostabi. Ji buvo tas mano svajotas debesėlis, kuriuo norėjau būti. Galvojau, kam ją penkioliktą kartą vilktis, juk kas gali būti blogai? Deja, ne tokia nuostabi  buvo mano veido mina, kai vestuvių rytą mano suknelė ėmė ir neužsisegė. Ji buvo man per siaura. Ar galite įsivaizduoti mano savijautą? Kai, įtempus pilvą, man pagaliau užsegė suknelę, aš išbalau, nes mano liemuo buvo aptemptas taip, kaip kad bet koks korsetas kūrėjas pavydėtų. Automobilyje sedėjau įsitempusi, kiek galima ištiesusi nugarą, kad liemuo išliktų įtemptas, nes iškart būtų sunkiau kvėpuoti. Pirmą dienos dalį beveik nevalgiau, kad pilvas neišsipūstų. Visiškas absurdas, ar ne? O kas buvo kaltas? Iki dabar nesuprantu, kaip viskas baigėsi taip sėkmingai, bet tas rytas tikrai įsirėžė man į atmintį. Pasimokykite iš mano klaidos.

PURPURINIAI ŠNABŽDESIAI

  1. Per daug kreipiau dėmesį į pamergių nuomonę. Išsirinkau šviesiai purpurinę suknelių spalvą ir ilgį – iki kelių. Vienoms nepatiko spalva, kitos bandė sakyti, kad geriau būtų kitas ilgis. Pradėjau galvoti, gal tikrai joms netinka, negražu, per brangu. Bet palaukit…Gi vestuvės tai mano! Pamergės turi gerbti Jūsų nuomonę, o Jūs taip pat turite gerbti savąją. Atsakiau sau į pagrindinius klausimus: pirma, kodėl pasirinkau tokią spalvą? Todėl, kad daug ieškojau, mąsčiau ir priėjau išvadą, kad būtent su šia spalva mes derėtumėme gražiai. O suknelės ilgis? Jį pasirinkau iš visiško savanaudiškumo, tikrai taip. Kodėl mes visos turime būti ilgomis suknelėmis, jei išskirtinė turiu būti aš? Niekaip nesuprantu tokių vestuvių, kur vis
    os pulko merginos būna su panašaus stiliaus ir, neduokdie, spalvos suknelėmis kaip jaunoji. Juk jaunoji turi išsiskirti. Tiksliai paaiškinusi, ko tikiuosi, pamergėms daviau laisvę pačioms pasirūpinti suknele už sau prieinamą kainą ir modelį. Žinokite, verta prašyti to, ko norite, vien dėl tos akimirkos, kai pamatote galutinį variantą – savo pamergių būrelį, su Jūsų prašytu garderobu. Jūsų vestuvės ir pamergės bei pabroliai turi gerbti Jūsų norus.

Skirkite laiko ir piršlienės aprangai, kad ji tiktų prie pamergių. Nusiųskite jai pamergių suknelių spalvos pavyzdžių, nes ji ne ką mažiau svarbi bendro vaizdo detalė, nei pamergės. Kažin, ar norėtumėte salotinės piršlienės šalia raudonų pamergių.

POPIERINIAI PAMATAI

  1. Sutartys sutartys sutartys. Pasirašykite sutartis su visais, net jei Jums ir garantuos, kad „viskas bus be priekaištų ir vėlavimų“. Jaunikio apranga buvo vienas iš tų dalykų, dėl kurių man
    nereikėjo daug sukti galvos. Mano vyras žinojo, ko nori, ir gan greitai rado. Salone mus labai nuramino ir pasakė, kad sutarčių jie nesirašo, nes viską padaro laiku ir prieš tris savaites turėsime jaunikio kostiumą. Žinoma, kos
    tiumą gavome dieną prieš vestuves. Būtume turėję sutartį – viskas būtų buvę paprasčiau. Mano sutartyje dėl suknelės buvo keli punktai dėl nuobaudų. Jūs taip pat privalote įtraukti į sutartį nuobaudą ir salonui už vėlavim
    ą ar nekokybišką drabužį. Tai turite padaryti ne dėl to, kad esate priekabūs ar įtarūs, bet todėl, kad esate prot
    ingi ir atsargūs. Taupote savo nervus taip, kaip mes jų netaupėme.

Nepamirškite, kad vedėjas ir fotografas taip pat Jūsų šventės dalis. Su jais taip pat turite aptarti jų aprangą, jie turi atsižvelgti į Jūsų šventės koncepciją.

TINKAMA KRYPTIS

  1. Per daug užsikroviau ant savo vienos pečių. Aš norėjau savo, pamergių, piršlienės garderobus sustyguoti pati ir kadangi galvojau, kad vestuvių aprangos yra viena iš svarbių vestuvių dalykų – pajaučiau, kad užsikroviau didelę atsakomybę. Mano galvoje sukosi mintis – kam visiems papasakoti savo idėjas ir atimti gražaus pirmojo vaizdo galimybę? Tačiau šiais laikais, kai galite konsultuotis nemokamai su profesionaliais stilistais, privalote pasinaudoti tokia proga. Net jei ir žinote visus atsakymus, stilistas gali Jums pasiūlyti mintį, kuri bus verta dėmesio. Kelios savaitės prieš didžiąją dieną vis dėl to kreipiausi į vieną stilistę, papasakojau, kaip noriu atrodyti, ir klausiau, kokie aksesuarai tiktų prie mano norimo įvaizdžio. Tiesą sakant, tada jos atsakymas manęs netenkino, ir aš toliau ieškojau savo įsivaizduojamų aksesuarų. O kaip nutiko pabaigoje? Pasimatavusi krūvas auskarų, grandinėlių, apyrankių – pamačiau, kad tobuliausiai jaučiuosi ir atrodau būtent su stilistės pasiūlytais variantais. Iškart jos paklausiusi būčiau sutaupiusi daug savo laiko. Kaip dabar atsimenu, kai su mama pastebėjome: „Vis dėl to tie stilistai žino, ką siūlo.“ Tikrai rekomenduoju kreiptis pagalbos į juos, pamatysite, liksite maloniai nustebę ir sutaupysite marias savo brangaus laiko.

GERAI, KRISTINA, GERAI!

Labai tikiuosi, kad mano patarimai Jums bus naudingi planuojant savo ypatingą šventę. Aš nebūčiau aš, jei neįterpčiau to, ką vis dėl to padariau puikiai savo vestuvių labui: nepagailėjau pinigų kokybiškiems, kūno spalvos, odiniams bateliams, kuriuos sėkmingai aviu iki šiol. Kam Jums balti batai, kurie paskui gulės spintoje? Batelius namuose pradėjau avėti savaitę prieš vestuves, todėl per šventę kojos bateliuose jautėsi puikiai. Susidariau svarbių darbų kalendorių ir tokiu būdu nepraleidau ir nepamiršau nieko. Nepagailėjau pinigų bandomajam makiažui ir šukuosenai – kam save stebinti vestuvių dieną? Ir daug kitų protingų pavyzdžių. Mielai kviečiu kreiptis, jei reikės patarimo. O jei kas nors nepavyks – atsiminkite, ne bloguosius momentus atsimename vėliau, o gražiuosius. Švytinčios ir ypatingos Jums santuokos!

Teksto autorė: Kristina Lukošiūtė.

Nuotraukos: fotografės Deimantės Čečienės.